2015-08-24

Gerbiami Senamiesčio skyriaus nariai ir jų artimieji, draugai ir kolegos,

Rugpjūčio 29 d. vyks poetės Valentinos Ekateriničevos (Fatejevo) kūrybos vakaras, eilėraščių rinkinio "Prisilietimas ..." pristatymas. Vakaro metu skambės eilėraščiai, romansai ir dainos. 
Atlikėjai: Valerijus Zadornovas ir kt. 
Renginio organizatorius: partijos Tvarka ir teisingumas tautinių bendrijų komiteto pirmininkė (p. Nina Šesternikova).
Pradžia 14 val.
Visus norinčius, mielai kviečiame prisijungti ir sudalyvauti renginyje. 
Eilėraščių niekada nebus per daug ... Todėl linkiu smagiai praleisti laiką ir iki susitikimo!

Visada Jūsų, skyriaus pirmininkė Viktorija

2015-06-25

2015 m. sąskrydis

Dėkoju Vilniaus m. Senamiesčio skyriaus nariams ir jų draugams, artimiesiems, kurie dalyvavo 2015 m. liepos 11-12 d. partijos Tvarka ir teisingumas kasmetiniame sąskrydyje! 
Ačiū už gerą nuotaiką ir gražius prisiminimus!

Visada Jūsų,
Skyriaus pirmininkė Viktorija



Mieli partijos Tvarka ir teisingumas Senamiesčio skyriaus nariai ir jų artimieji, giminės ir draugai

Maloniai kviečiame registruotis į partijos kasmetinį sąskrydį, kuris vyks 2015 m. liepos 11-12 d. įspūdingo grožio poilsio oazėje prie Lūksto ežero, Varnių regioniniam parke, Telšių rajone. 
Mūsų laukia aktyvus poilsis, gera nuotaika, linksmos dainos ir nepamirštami įspūdžiai prie naktinio laužo.
Tad paskubėkime registruotis tel. 861249069 arba el. paštu vik.viktorija@gmail.com iki birželio 30 d. įskaitytinai.
Būtina su savimi ,,pasiimti" gerą nuotaiką ir ja pasidalinti su kitais.

Visada Jūsų,
Senamiesčio skyriaus pirmininkė Viktorija Vigėlienė 

2015-06-23

IŠRINKTA NAUJA VILNIAUS SENAMIESČIO SKYRIAUS TARYBA

                
             Pasibaigus rinkimų maratonui į Vilniaus m. savivaldybės tarybą,  kovo 9-ąją – partijos Tvarka ir teisingumas (anuomet – Liberalų demokratų partija) įkūrimo dieną, iš Vilniaus Senamiesčio skyriaus pareigų atsistatydino ilgametė jos pirmininkė Raimonda Karosaitė.





                

                  Tad šių metų gegužės 28 dieną Senamiesčio skyriuje vyko nauji rinkimai.
                 

                Partiją susirinkime atstovavo partijos Tvarka ir Teisingumas pirmininko pavaduotojai Juozas Imbrasas (Vilniaus savivaldybės tarybos narys, partijos Tvarka ir teisingumas Vilniaus skyriaus kuratorius, buvęs Europarlamento narys ir buvęs Vilniaus miesto meras) ir Almantas Petkus (partijos atsakingasis sekretorius), įteikęs buvusiai skyriaus pirmininkei Padėką, pasirašytą partijos pirmininko europarlamentaro Rolando Pakso.


                 Skyriaus pirmininke išrinkta Viktorija Vigėlienė, jos pavaduotojai – Rimantas Gleiznys ir Rimantas Šimkus. Susirinkimo patvirtintoje  iki tol dirbusioje skyriaus tarybos sudėtyje išliko ir buvusi pirmininkė. Nuo šiol jos kuravimo sritis - ideologija ir viešieji ryšiai.




 



2015-04-04

SU ŠV. VELYKOM!


 

 

 
Brangieji,

Būkime gyvais Velykų džiaugsmo ir vilties varpais
 
skambančiais diena iš dienos, valanda po valandos,
 
kiekvieną minutę, sekundę, kiekvieną akimirką
 
kviečiančiais tikėti Gyvenimu. Su Šv. Velykom!
 
 
Pagarbiai
RAIMONDA KAROSAITĖ,
buvusi ilgametė partijos Tvarka ir teisingumas
Vilniaus Senamiesčio skyriaus pirmininkė

2015-03-11

2015.03.11

Brangūs tautiečiai,
būkime vieningi ir ryžtingi,
drąsūs ir pasitikintys.
Vardan bendro tikslo – brangios saugios mūsų mylimos Lietuvos.
Atkurtosios Nepriklausomybės 25-mečio proga –
Raimonda Karosaitė

25-ĄJĄ KOVO 11-ĄJĄ PASITINKANT


Mažų žmonių dideli darbai valstybei ir pasauliui

 

Valstybės atkūrimo dieną (Vasario 16-ąją) – nacionalinę Lietuvos šventę, skirtą 1918-aisiais  Lietuvos Tarybos signatarų pasirašytam Lietuvos nepriklausomybės aktui paminėti, švenčiame kasmet , kiek save atsimename. Šventėme ir tuomet, kai gyvenome Sovietų sąjungos sudėty. Tik tyliai, ramiai, vakaro prieblandoje ar visiškoje tamsoje, užsidegdami žvakelę, dangstydamiesi tuo, kad kompanijoje yra žmogus, kurio ir gimtadienis tądien. Nes švęsti buvo draudžiama, už tai buvo baudžiama.

25-ąją Atkurtosios Nepriklausomybės Vasario 16-ąją šventėme kaip niekada entuziastingai: įvairiausi renginiai , laužai, koncertai…
 
 

Raimonda Karosaitė,
Partijos Tvarka ir teisingumas
Senamiesčio sk. pirmininkė

 
 

                     Mano gimtajame Kudirkos Naumiestyje, kuomet ten lankiau mokyklą,  kiekvienais metais Vasario 16-osios vakarą būtinai dingdavo elektra (elektrą gamino Šešupės užtvankos elektrinė). Septyneriais metais vyresnis brolis tądien

su draugais kažkodėl  visuomet išeidavo į miesto pirtį praustis. Mama, žinoma, nenorėdavo jo ten leisti, bet tasai nebodavo. Aš likdavau namuose su mama ir su jos draugėmis mokytojomis bei artimiausiomis kaimynėmis vakaro prieblandoje prie šventinio stalo.

                     Vėlų vakarą Amerikos balsas iš Vašingtono pranešdavo, kad kokiame nors aukštame artimo kaimo apylinkų  medyje, sykį – net bažnyčios bokšte pačiame Naumiestyje - iškelta Lietuvos trispalvė ( valstybinė vėliava  tuomet juk buvo raudona, su pjautuvu ir kūju dešiniajame viršutiniajame kampe). Mes, Jono Basanavičiaus kraštiečiai (Lietuvos nepriklausomybės aktas Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. pasirašytas Vilniuje, Pilies  g. 26 po to, kai dr. Jonas Basanavičius rado kompromisą tarp dešinesnių ir socialdemokratinių pažiūrų politikų) ,  su jauduliui tų žinių klausėmės. Juk ir Amerikos balso klausytis reiškė nusikalsti.        Nekantriai laukdavom, kas bus toliau (kartais milicija kaltininkų nerasdavo, kartais – kai kas būdavo areštuojamas). O labiausiai laukdavom to momento, kuomet brolis sugrįš “iš pirties”. Kai kada jis grįždavo tik švintant…

                    Nuo Atkurtosios Nepriklausomybės laiko, kuomet galėjome pagaliau vėl laisvai švęsti savo valstybingumo dieną, prabėjo ketvirtis amžiaus. Išaugo naujos kartos piliečiai, nemenantys ir sovietmečio, ir atgautosios laisvės dienų dvasios ir kainos, sumokėtos Sausio 13-osios krauju …

                    Šiųmetę Sausio 13-ąją prisiminti lietuvių kovos už laisvę ir pagerbti žuvusių jos gynėjų pakvietė ne tik oficialūs minėjimai, bet ir meno kūrinys - vaidybinio filmo “Mes dainuosim” premjera. Tai – kelių šeimų, atskubėjusių į Vilnių paremti Lietuvos laisvės ir susikibusių už rankų bendraminčių būryje giedoti “Tautišką giesmę”, istorija.

Žiūrovai išvydo į kino ekraną perkeltą į tautos atmintį įsirėžusį Sausio 13-osios rytą, kai sovietų kariuomenė panaudojo jėgą prieš Lietuvos laisvės gynėjus.

                    Režisierius Sausio 13-osios ekranizacija norėjo parodyti pasauliui, kad tvirti it kumštis buvę lietuviai sugebėjo nepalūžti spaudžiami kur kas gausesnio kareivių būrio, ginkluoto ir nedvejojančio pulti.

                   “Jei aš mirsiu, mirsiu ten kartu su visais”, - atsisveikindamas širdingai kalba vienas filmo herojų. Istorinė realybė juk buvusi ta,  kad grįžti namo išties nebuvo lemta visiems, stovėjusiems prie Televizijos bokšto Vilniuje ir tapusiems gyvu nepriklausomybės skydu.

                  Britų režisieriui Robertui Mullanui mintis sukurti filmą apie mums brangią, prieš 25-kerius metus vykysių įvykių datą, kilo Antakalnio memoriale, kur kasmet pagerbiami žuvusieji. Būtent ten esantis paminklas Vilniaus bokšto gynėjams įkvėpė jį sukurti filmą apie 1991-ųjų įvykius. Pagaliau imtis filmavimo darbų  jį paskatino susitikimas su žuvusio Igno Šimulionio tėvu. “Kai susitikome 2013-ųjų gruodį ir pasikalbėjome, supratau, kad dabar tinkamiausias laikas pagerbti aukas ir užtikrinti, jog jų gyvenimas, jų kova už laisvę nenukeliautų į užmarštį”, kalbėjo filmo premjeros Vilniuje metu režisierius R. Mullanas.

                  Kovai už nepriklausomybę skirto filmo premjera įvyko 2015-01-14.

                  Filmo aktorius D. Petkevičius Sausio 13-osios įvykius pats temena taip – jo sesuo tądien buvo radijo studijoje, o jis, aštuoniolikmetis, per Panevėžio daugiabučio langą šaukė, kad visiems reikia vienytis.

                  Minios žmonių prie Televizojos bokšto ir parlamento rūmų, vėliavos, dainos, laužai, tankai, mirtis ir gimimas – tokie vaizdai ekrane slinko prieš “Mes dainuosim” žiūrovų akis. “Buvo nejauku net žinant, kad tai netikra”,- sakė aktoriai, filmavimo metu ėję prieš tanką.

                  Pasak filmo prodiuserio A. Dvinelio, tai ne veiksmo filmas, kurį žūrovai žiūrėtų kramsnodami kukurūzų spragėsius, o savotiškas paminklas Sausio 13-osios įvykiams, už laisvę kovojusiems ir gyvybę paaukojusiems žmonėms.

                  Kyla natūralus klausimas, o kodėl šį paminklą ėmėsi statyti ne patys lietuviai, o britas?

                  Kūrybinės komandos narių manymu, Lietuvos režisieriai daugiau nei du dešimtmečius bijojo šios temos.“Visi bijojo kurti tokios tematikos vaidybinį filmą. Kam nors reikėjo užvesti šią mašiną. Režisierius britas, gyvenantis kitoje aplinkoje, į tuometę padėtį galėjo pažvelgti kitomis akimis” (operatoriaus D. Grybanovo žodžiai).

                Vaidybinė juosta baigta retorišku klausimu, ar mes būsime pasiruošę, jei tankai sugrįžtų.

                Pasak filmo kūrėjų,“mums visiems verta permąstyti anų laikų įvykius. Dabar politinis kontekstas toks, kad pats laikas kalbėti apie laisvę ir jos kainą”. O “Mes dainuosim” užduotas klausimas tai asmeniškas klausimas, į kurį turėtų atsakyti kiekvienas mūsų…

               Netrukę po rinkimų į savivaldą minėsime jau  ir 25-ąją Nepriklausomos Lietuvos  Kovo 11-ąją -  Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

(1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios.

Sovietų Sąjunga nenorėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. 1991 m. sausio 8 d. SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas įsakė įvesti desantininkų padalinius į Baltijos šalis. Į Lietuvą pradėjo vykti divizijos daliniai iš Pskovo. Sausio 9 d. Michailas Gorbačiovas apkaltino Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą siekimu atkurti „buržuazinę“ santvarką. Sausio 12 d. Vilniaus gatvėse pradėjo judėti šarvuočiai. Naktį į sausio 13-ąją Vilniuje lietuviai stojo ginti kareivių ketinamo užgrobti spaudos pastato, televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato, parlamento. Gindami televizijos bokštą žuvo 14 žmonių. Pasaulis pasmerkė SSRS veiksmus. Lietuvos palaikyti atvyko  Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Moldavijos, Rusijos, Lenkijos, Vengrijos delegacijos.Rusija pripažino visišką Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. liepos 29 d. su Lietuva pasirašydama sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų).

              Matuosimės rinkimų pergales, džiaugsimės neva iš tikrųjų nepriklausomais naujai tiesiogiai rinktais merais. Klausysimės šventinių valdžios kalbų, patriotiškų koncertų. Juk taip ir bus - džiūgaus ir vėl sostinės aikštėse ta proga susibūrusios jaunų žmonių minios. Nes jos juk net neįtars, į kiek klausimų dėl lemtingosios Lietuvai Sausio 13-osios , ir konkrečių, o ne retorinių, dar neatsakyta…

             Į tuos klausimus nebus atsakyta iki tol, kol nebaigta tų žudynių byla. Kol nebus paviešinta visa tiesa apie  skaudžių Lietuvai įvykių eigą.

             Atsakyti privalu tam, kad neišsitrintų tikroji Tautos atmintis, leidžianti suprasti Tėvynės ir aukos už ją prasmę. Kad jaunoji karta nebūtų suklaidinta eilinių šventinių renginių pompastikos, neliktų nesužinojusi, kas už tas aukas iš tikrųjų atsakingas (Generalinė prokuratūra informavusi visuomenę, jog atliekami paskutiniai žingsniai teismo link, vyksta proceso dalyvių susipažinimas su praėjusių metų pabaigoje baigto šio išskirtinio ikiteisminio tyrimo medžiaga. Susipažinti su ja turi teisę daugiau nei 700 nukentėjusiųjų, 69 asmenys, kurie įtariami nusikaltimais žmoniškumui bei karo nusikaltimais, ir jų gynėjai).

                Tačiau šiandien dar nedažnas tų įvykių liudininkas yra subrendęs apie tai kalbėti. O gal dar tebebijo? Gal dar yra tų, kurių reikia bijoti? O gal labiausiai nejauku dėl savęs pačių, savų poelgių, nuodėmių, kurias norime  nuslėpti? Idant “prasmingai” nugyventume, kad Lietuva nesužinotų, kur mes tuomet buvome bei ką veikėme.

               Nors Lietuvoje išaugo nauja karta, nemačiusi ir neprisimenanti, tačiau gyvi dar šiandien tie, kurie mena istoriją. Ir tie, kurie joje dalyvavo. Lietuvoje tebėra nemažai dorų, garbių, pilietiškų žmonių, branginančių mūsų krauju aplaistytą Nepriklausomybės simbolį – Sausio 13-ąją…

              Kas gi iš tikrųjų išprovokavo 1991 sausio 13-osios įvykius? Ar galima buvo išvengti kraujo praliejimo ir beginklių žmonių aukų?

              TSRS gynybos ministro pavaduotojo V. Ačalovo , iš Vilniaus Šiaurės miestelio vadovavusio ir Sausio 13-osios įvykiams, pripažinimu,  ypatingosios padėties planas Lietuvoje pradėtas ruošti dar 1990 pradžioje. Nurodymus plano rengimui, apie kurį žinojo 2-3 žmonės, davusi politinė vadovybė. Šios idėjos autorius –  buvęs TSKP Generalinis sekretorius ir vyriausiasis kariuomenės vadas. Nes M. Gorbačiovo vadovaujama TSRS, skirtingai nuo viešų kalbų, iš tikrųjų net nesiruošusi susitaikyti su mūsų nepriklausomybe.

              Iki šiol nėra išaiškinta ir paviešinta, kas, kada  ir konkrečiai ką padarė. Ir ne tik tie, kurie šaudė, bet ir tie, kurie įsakė, kurie vadovavo, kurie kurstė ir padėjo jiems įvykdyti valstybės perversmą, planuotą dar kur kas ankstėliau nei 1991 m. Sausio 13-ąją.

            Yra žmonių, kurių pastangomis pavyko išvengti kraujo praliejimo ankstėliau, nors tai daug kam nėra žinoma. Bet tikrai tik dabar pats tas laikas epizodą po epizodo surinkti tuos liudijimus į vientisus tiesos karolius, kol tie žmonės yra gyvi ir gali liudyti…

              Aš pati, dirbdama Kinematografininkų sąjungoje, tapau liudininke dar prieš minimus skaudžius įvykius buvusių periodų, kuomet “Sąjūdis” tik būrėsi. Pro kino demonstravimui skirtą angą su kino mechaniku turėjau progą stebėti, kaip tas procesas vyko sąjūdiečių susirinkimams suteiktoje kino salėje. Z. Vaišvila, R. Ozolas, A. Čekuolis ir kiti iki šiol gyvenantieji Vilniuje (kai kas jau emigravęs) net neįtaria, kad mes su kino mechaniku galėtume būti  jų tuometės veiklos liudininkais, o toji veikla tikrai buvusi autentiška tai, kurią yra jau įamžinęs a.t.a. rašytojas Vytautas Petkevičius, nes jis, kaip patyręs profesionalas, tuos susirinkimus įrašinėdavęs…

              Tais “Sąjūdžio” dvasios sklidinais laikais, kai jautėme ypatingą vienybę, kai norėjosi kolektyviškai džiaugtis neįprastos, bet išsvajotos laisvės ir brolybės laukimu, nuolat tai vienur, tai kitur Vilniaus centre vyko tos dvasios inspiruoti susiėjimai, susirinkimai, susibūrimai ir mitingai.

              Vienas tokių mitingų vyko ir 1990 m. gruodžio 29 d., maždaug pietų metu prie LKP CK (dabar - Lietuvos Respublikos Vyriausybės ) rūmų, dabartinėje Kudirkos vardo aikštėje, tuometėje – Černiachovskio.

              Visiškai šalia, Knygų rūmų kieme Tilto 12, tuo metu vyko statybos darbai. Ir … tame kieme atsigulę ant žemės, nukreipę kulkosvaidį į taikią minią, su parengta šovinių apkaba rankose tūnojo du omonininkai.

              Rizikuodami (savo ir užsieniečių reporterių gyvybe) buvusią tuo metu  netoliese trijų amerikiečių žurnalistų grupę į tą kiemą atvedė statybos darbų

vykdytojas Artūras Rimkus ir  mūrininkas Aleksas Belanas, tuo metu dirbę kooperatinėje statybos ir remonto firmoje “Alsa”. Pastarasis padėjęs atnešti sunkią ir brangią CNN filmavimo aparatūrą  į 3-ąjį pastato aukštą, iš kurio ir nufilmuoti tie du gulintys omonininkai,  bet kuriuo metu  pasirengę atidaryti ugnį į taikius lietuvius, bei trečiasis patruliuojantis sargybinis.

                Šie svarbūs ir dabar jau istoriniai faktai  per palydovinę sistemą su didžiule antena  tiesiogiai ištransliuoti visam pasauliui.

                Į tą pačią vietą Knygų rūmų kieme, visai netoli omonininkų, po kiek laiko (maždaug po 10 minučių) antrą 2-jų asmenų anglų reporterių grupę atvedė jau asmeniškai Aleksas Belanas. Darbų vykdytojo A. Rimkaus tuo metu objekte nebuvo. Pasak Alekso, tuos vaizdus matė ten gyvenę, gal ir iki šių dienų tebegyvenantys kiemo gyventojai. Aleksui atidarius vartus ir per 1-ojo aukšto landas nuvedus žurnalistus prie gulinčių omonininkų, viskas labai greitai ir spontaniškai įvyko. Du BBC operatoriai pastatė ant kojyčių kamerą ir iš 10-12 metrų atstumo nufilmavo ant grindinio gulinčiuosius - kulkosvaidininką (aiškiai matėsi omonininkų rankos, laikančios ginklus), o taip pat omonininką su atstatytu automatu, pasiruošusiu atidengti ugnį į filmuojančiuosius ir jų palydovą. Pagal reporterių suteiktą informaciją, tasai jų reportažas turėjęs 1 mln. JAV dolerių vertę, ir žurnalistai profesionalai, turintys darbo patirties karščiausiuose pasaulio taškuose, kur vyko karai, žinojo, už kiek rizikavo. Greitai nufilmavę,  greitai, Alekso Belano padedami, ir  pabėgo iš įvykio vietos.

              Šis filmavimas sustabdė tolesnį kraujo praliejimą jau tądien.

              Pasak Alekso, jo viršininkas vėliau jam priekaištavęs, kodėl svetimus žmones įleido į saugomą teritoriją , už kurią buvo atsakingas. Juk dar nebuvo tuo metu aišku, ar Lietuva bus iš tikrųjų nepriklausoma…

              Alekso Belano žiniomis šių Vilniuje 1990 m. gruodžio 29 d. jau nufilmuotų, amerikiečių iš karto ištransliuotų reportažų kopijos jau 1991 m. sausio mėn. 13 d. buvo įteiktos Maskvoje Jack Metlock-ui, USA ambasadoriui.

             Ir štai jau ketvirtis amžiaus praėjo nuo tų įvykių, apie kuriuos mūsų valdžiai Aleksui Belanui iki šiol nepavyksta paliudyti, nors omonininkai  į mitinguojančią minią rengėsi šaudyti  ne jo vieno, o visos „Alsos“ statybininkų brigados akivaizdoje...

             Tiesa, pasak Alekso, “Sąjūdžio” 20-mečio proga jo Taryba  (tuomet -pirmininkas Rytas Kupčinskas) vienbalsiai teikė jį už šį didvyriškumą  apdovanoti Krašto apsaugos ministerijai. O  Krašto apsaugos ministerija (tuomet jai vadovavo ministras Juozas Olekas), girdi, apskritai atmetė jo kandidatūros svarstymą. Aleksas liudija prisimenąs, jog “Sąjūdžio” pirmininkas pasakęs nenorintis daugiau turėti reikalų su šiuo ministru.

 Ar tas filmavimas tądien sustabdė planuotą kraujo praliejimą, kas įsakė omonininkams nukreipti ginklus į taikią minią, šiandien jau turėtų būti išaiškinta, nes labai daug laiko praėjo.

             Dėl tų reportažų atgavimo kreiptąsi į įvairius užsienio reikalų ministrus (Audrių Ažubalį, Antaną Vaitiekūną, tuometį ambasadorių Maskvoje, dabartinį Neringos merą Antaną Vinkų). Ir konservatorių ministras jokio raštiško atsakymo neatsiuntė, ir socialdemokratų (neva nerasta (užslaptinta informacija).

             Ne visi dar Lietuvoje iki šiol suinteresuoti, kad Lietuva sužinotų, kaip ten iš tikrųjų buvo, ir apskritai – kad buvo toks faktas, pasakoja Aleksas. Pasak jo, Knygų rūmų patalpose tuo metu buvo ir LRT filmavimo grupė, įvykį mačiusi, bet neišdrįsusi filmuoti, nes bijojo būti  ginkluotų omonininkų sušaudyta. Tie televizininkai šiandien gyvena, gal jiems gėda dabar, kad nefilmavo. Bet reiktų juk pažvelgti  plačiau nei asmeninės emocijos ir jausmai . Daug svarbiau juk teisingumas dabar. Neteisinga ir net nusikalstama yra slėpti tokius dalykus, palikti tyrimą tam laikui, kai įvykių liudininkų nebus gyvų ir nebus kam atkurti istorijos.

                  Pasak Alekso, ir Lietuvos vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis mintyjęs, kad gal ir šiandien dar ne visi yra suintersuoti  atgauti minėtuosius reportažus. Dar 2013 m. jis be kita ko  informavęs, kad ieškant reportažų buvo kreiptasi ir į JAV bei Kanados lietuvių bendruomenių archyvus, kuriuose saugoma nemažai išleistos informacijos apie įvykius Lietuvoje bei televizijų transliacijų vaizdo įrašų. Deja, informacijos nerasta. Papildomai buvo peržiūrėti 1990 m. gruodžio 23-30 d. dienraščiai “Lietuvos rytas”, “Tiesa” ir “Vakarinės naujienos”. Informacijos (spaudos publikacijų) apie gruodžio 29 d. vykusį mitingą nerasta. Todėl darytina prielaida, kad pareiškėjo Alekso Belano pateikta informacija yra netiksli arba klaidinga. Siekdama patikrinti visus galimus informacijos paieškos variantus LVTAT papildomai kreipėsi į CNN ir BBC naujienų tarnybas dėl informacijos apie reportažus.

Kaip suprantama, ta informacija iki šiol Vilniaus nepasiekusi.

                Darbų vykdytojas Artūras Rimkus raštu paliudijo tą faktą, jog 1990 m. gruodžio pabaigoj užsienio kompanijos televizijos grupė  filmavo omonininkus pro Tilto g. 12 Vilniuje objekto langus (tuo metu omonas buvo užėmęs LKP Centro komiteto patalpas).

                  Vida-Ona Blažaitienė taip raštu yra paliudijusi , kad, dirbdama Knygų rūmų direktoriaus pavaduotoja ūkio reikalams, matė , kad 1990 m. gruodžio pabaigoj užsienio kompanijos televizijos grupės lankėsi statybos aikštelėje, kur tuo metu vadovaujančiu mūrininku dirbo Aleksas Belanas. Taip pat patvirtino tą faktą, jog  LKP Centro komitete tuo metu buvo omonininkai,  atstatę į minią karinį kulkosvaidį ir pasiruošę  šaudyti.

                    Blažaitienė matė ir LRT filmavimo grupę. Paklausė, kodėl nenorit nufilmuoti, buvo atsakyta – bijom būti nušauti. Nes omonininkai buvo apsiginklavę iki ausų. Nieko čia keisto, kad bijojo. Tačiau liko gyvi, nenušauti. Tai kodėl dabar bijo liudyti? Nejau teisingumas daug menkiau už asmenines baimes? Ar baimės daug daugiau už teisingumą vertinamos, svarbesnės? Televizijai pašventę save žmonės tikrai privalo, turi žinoti, ir žino, kas svarbiau. Nežinantieji ir nesiorentuojantieji netinkami tam darbui. Šiandien ir papildomai nieko įrodinėti nebūtų reikėję, jei saviškiai būtų nufilmavę.

(Beje, liudyti bijoję ir kiti , pvz, Blažaitienės  vyras, kuomet A. Belanas nuvyko į jų butą Antakalnyje, patarė žmonai “tu nesikišk ne į savo reikalus”).

                 Viltis atskleisti tiesą apie minimus įvykius Aleksui netikėtai sužibo tik pernai, vėl Sausio 13-osios minėjimo dieną, kuomet jis pamatė per  nacionalinę televiziją nufilmuotą reportažą prie LR Seimo, kuomet ten kalbintas rusakalbis vairuotojas patvirtina faktą , kad jis į Maskvą savo nuosavu taksi automobiliu nuvežęs anamečių BBS ir SNN reportažų kopijas ( per  „Vakaro žinias“, laidoje, skirtoje 1991 metų sausio 13 įvykiams paminėti). Išvažiuota buvo sausio 12 d., 13 d. įteikta Amerikos pasiuntinybei Maskvoje, už ką ten jam sumokėta 500 JAV dolerių. Televizininkai skrido į Maskvą lėktuvu, baiminosi, kad iš jų sovietiniai muitininkai neatimtų tų juostų. Paklaustas apie tai, kodėl šitiek metų tylėjęs, rusakalbis  atsakė, kad bijojęs dėl savo giminių, gyvenančių Baltarusijoje, kad jų nepamatys, kad galimai jis praras Baltarusijos vizą, negalės ten lankytis...

               2014-01-15 Aleksas Belanas apie tai vėl informavo Vyriausiojo archyvaro tarnybą:

„Saugumo sumetimais užsienio kompanijos negalėjo išskraidinti į Maskvą lėktuvu, todėl buvo pasirinktas kurjeris. Kadangi medžiaga buvo ypatingai slapta, tai žinojau tik aš kaip iniciatorius, todėl niekas išskyrus mane ir užsienio kompanijų žurnalistus apie tai nežinojo. Šios medžiagos turi būti grąžintos į Lietuvą, tai yra svarbus istorinis Lietuvos Respublikos  dokumentas ir turi būti Lietuvoje, o ne gulėti užsienio archyvuose. Todėl Lietuvos institucijos privalo aktyviai sutelkti savo pastangas, išreikalaujant šias nufilmuotas medžiagas“.

                 Patsai Aleksas Belanas – kas jis?

Pasiteiravusi, išvystu dokumentą - Aleksas Belanas pripažintas nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų asmeniu.

„Per amžius budėję, laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą“ – taip parašyta ant jo Nukentėjusio asmens (politinio kalinio) pažymėjimo.


 

Aleksas Belanas

 

                Tasai nesuskaičiuojamų Vilniaus statinių mūrininkas A. Krzywicki- Belanas (profesija – ekonomistas) – liaudies giesmininkas, jau ir reinkarnacijos muzikoje meistras, pasiekęs neįtikėtinų aukštumų šioje srityje  atkakliu viso gyvenimo darbu. Savo lėšomis išleidęs visą krūvą savo paties įgiedotų kompaktinių plokštelių (vargonuojant Živilei ir Virginijai Survilaitėms), nuolat įveikiantis vis naujus pasaulinės klasikos šedevrus.

                Per ilgus kūrybinio ieškojimo metus Jam net pavyko pasiekti  meistriškumo, įgalinusio atkurti įvairių epochų kompozitorių šimto operų herojų muzikinės visuomenės pamėgtus kūrinius, kurie yra išlikę ir atliekami pasaulinių operos teatrų scenose iki šių dienų.

               „Per  50-ties metų kūrybinio ieškojimo sklidiną nepriteklių laikotarpį man pasisekė pasiekti to, apie ką svajoja kiekvienas Dievo apdovanotasis balsu - praplėsti jo diapazoną, kaip pasisekė tik vienetams pasaulyje. Rizikuodamas sutraukyti balso stygas, kas daugeliui dainininkų, siekiančių to, ko aš pasiekiau, ir atsitiko, dėka savo gilaus tikėjimo nuo pat vaikystės kasdien lavinau savo balsą, ir sulaukęs 50 metų,  įgyvendinau savo vaikystės svajonę - pasiekiau penkių oktavų diapazoną. Tai neeilinis rekordas pasaulinėje praktikoje. 5–kių oktavų balso diapazoną buvo pasiekusi tik garsioji Argentinos dainininkė Ima Sumak (1961 m.), imitavusi paukščių čiulbesį.  Skirtingai nuo šios atlikėjos, mano tikslas buvo suteikti savo balso tembrui nepakartojamą skambesį, atliekant tiek sakralinius, tiek pasaulinės klasikos ( 16-20 a.) pabaigos elitinius kūrinius. Kartu su diapazono praplėtimu sustiprėjo ir pats balso aparatas. Pasaulinio klasikinio meno istorijoje nė vienam atlikėjui nebuvo pavykę vienu metu atlikti operų arijos dviem-trim, keturiais balsais (boso, baritono, tenoro, soprano), ką liudija mano CD kompaktinių plokštelių įrašai. Nė vienam ligšioliniam dainininkui nepavyko atlikti kūrinių tiksliomis  seniai išėjusių Anapilin garsių atlikėjų (E. Karuzo, M. Magomajevo, B. Džiljo, M. Lanza, M. D. Monako ir daugybės kitų įžymybių) balsų kopijomis. Norėdamas tai įkūnyti turi turėti nepaprastai stiprų balsą bei platų jo diapazoną. Giliai tikėti. O gal - ir mistinių galių . Susijungus šioms savybėms atsiranda reinkarnacijos dainavime galimybė.

20 a. pabaigoje Amerikoje buvo toks atlikėjas, bet išskyrus B. Džiljo, daugiau dainininkų  jis neatkartojo.

Šiuolaikinio teatro scenas užkariavo vienadienės šlovės antraplaniai dainininkai, pasivadinę  žvaigždėmis.

Tikrojo menininko - dainininko kelias - labai sudėtingas, reikalaujantis aukotis atsisakant daugelio gyvenimo malonumų, neretai – ir šeimos. Pasaulinės klasikos atlikėjų padangėje šiuo metu nesimato būsimų E. Karuzo, M. Magomajevo, B. Džiljo ar T. Skipos lygio atlikėjų.“

A.     Belano -  žmogaus, kurio muzikinis lavinimas prasidėjo Vilniaus Užupio vaikų namuose, darbų sąrašas:

1.      Religinė muzika- 1996, garso kasetė apie 1 val.

2.      Cantos. Arias. Songs: Religinė muzika, 1997, 1 kasetė (66min.07 sek.)

3.      Lietuva ir popiežius.Credo:sakralinė muzika,2000, 1 garso diskas (67 min.. 46 sek.)

4.      Laudate Dominum:musica sacrale.-1diskas (64 min. 32 sek.)

5.      Requiem. Missa Funebris:sakralinė muzika.-2006.- 1 garso diskas (75 min.,00 sek.)

6.      Popiežius ir pasaulis. Sancta Maria;musica sacrale.-1 garso diskas (77 min., 00 sek.)-2006.

7.      Sanctus Casimire ora pronobis. Jubilaeum 500: Lietuva ir vpasaulis: sacralinė muzika: musica sacrale, 1 garso diskas (78 min., 00 sek.), 2007

       8. Requiem, Op. 24. Missa Funebris {Garso įrašas}.- p 2010.- 1 garso diskas (78 min., oo sek.)

       9. Halleluia. Pontifex et Lituania {Garso įrašas}: sakralinė muzika. – 2012. – 1 garso diskas (79 min., 36 sek.)

      10. Halleluia. Ponfitex et lituania: sakralinė muzika, 1 garso diskas (79 min., 36 sek.), 2012

       11. Halleluia. Elizabeth II R and Lithuania: Diamond jubilee 1952-2012: musicaacra, 1 garso diskas (80 min.00 sek.), 2013

       12. popiežius ir Lietuva. Credo:sakralinė muzika:Missa in honorem Pontificis:musica  sacrale, 1 garso diskas (74 min., 42 sek.), 2000.

       13. Ora pro nobis. Pontifex et Lituania:missa funebris, 1 garso diskas (79 min., 25 sek.), 2014

 

 

                Šio savamokslio liaudies giesmininko (studijos LR Konservatorijoje sovietmečiu jam buvo neprieinamos), išaugusio Lietuvos žemėje, veikla jau seniai peržengė mūsų šalies ribas.  Pavyzdžiui,  “HALLELUJA” (sakralinė muzika), skirta Jo Didžiai Gerbiamo Šventojo Tėvo Palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II įamžinimui po apsilankymo Nepriklausomybę atgavusioje Marijos Žemėje – Lietuvoje.

              Alekso  kūrybą savo atsiliepimais skatino 60 valstybių vadovai, Jo Didžiai Gerbiamas Šventenybė Šventas Tėvas Popiežius Pranciškus (2013m.)

                Dėl Alekso pasiekimų, aktyvaus bendravimo nuoširdžiausi palinkėjimai jam plaukia iš įvairių pasaulio kampelių tikinčiųjų, nes jo veikla seniai pranoko nacionalinį charakterį.

               Išsiplėtus sakralinės muzikos klausytojų geografijai, tuo pačiu Pasaulis sužinojo apie mūsų Lietuvėlę.

 

“Nuoširdžiai sveikiname rimtų meninių laimėjimų proga, kuriuos pripažįsta platus asmenybių ratas. Pareiškiame nuoširdžią padėką už lenkų religinės dainos plėtimą. Te gerasis Dievas laimina Jūsų darbą.”

Varšuva, 1998-02-02 (iš Jo eminensijos Kunigo kardinolo Juzefo Glempo, Lenkijos primaso.

 

“ Dievas apdovanojo Jus didžiuliu talentu – puikiu ir skambiu balsu. Kiekviena Viešpaties dovana, kurią gauname iš jo rankų, mus skatina dalintis su kitais. Sakrali muzika ir giesmė vis labiau padeda žmonijai pajusti begalinę Kūrėjo meilę, kuria Viešpats apdovanoja mus kiekvieną skirtingais talentais. Tegu Dievas Jus laimina ir padeda Jūsų kūryboje bei gyvenime”.

Luigi Bonazzi, Apaštalinis Nuncijus iš APOSTOLIC NUNCIATURE IN LITHUANIA  2013 m. kovo 26 d.

 

Vatikanas, 1996 m. gruodžio 10 d.

Šventasis Tėvas (Romos Popiežius) dėkoja Jums už prisijungimą prie jo jubiliejinio “Te Deum” ir iš visos širdies suteikia Jums savo Apaštališkąjį palaiminimą.

 Mons. L. Sandri, Patarėjas

 

Vatikanas, 2008-07-04

Valstybė sekretoriatas, pagarbiai sveikindamas, turi garbę pranešti, jog Šventasis Tėvas Benediktas XVI su pasigėrėjimu priėmė nuoširdžius sveikinimus, neseniai pareikštus Jam ir džiaugiasi galįs perduoti Jo Apaštališkąjį Palaiminimą. Kurį kaip malonės ir dvasinio džiaugsmo linkėjimą, suteikia taip pat ir Jūsų artimiesiems.

 Mons. Gabriele Caccia. Asesorius

 

 

Vadovybės vyriausiojo pareigūno biuras

Pavaduotojas tarptautiniams ryšiams

Mohamad Hasan Achtari, Irano Islamo respublika

 

“Tegu duoda Viešpats Dievas sveikatos ir sėkmės Jums, laimės ir geros kloties dviem kilnioms tautoms, Irano ir Lietuvos.”

 

Nieko daugiau juk neįmanoma palinkėti atkakliam mūsų mažos tautos atstovui, nuolat darančiam didelius darbus (Ukrainos karo atgarsių nerimo, nesibaigiančios svarbios ir skaudžios Lietuvai Sausio 13-osios bylos, rinkiminių pažadų farso kontekste...)

 

 

„Laisvas laikraštis Lietuvai“, Nr.8,

2015-02-28 – 03-06