2014-12-15

PARTIJOS TVARKA IR TEISINGUMAS PIRMININKO PREZIDENTO ROLANDO PAKSO PRANEŠIMAS XIII KONGRESE

2014-12-13

 
 
 
 
Gerbiami Kongreso svečiai, mieli bendražygiai,
Išgyvename mūsų tikėjimo rimties ir susikaupimo metą Adventą ir tebus man atleista, kad savo pranešimą pradėsiu nuo ekskurso į daugiau kaip tūkstančio metų praeitį. Tiesa, ir tada joje rimties pernelyg daug nebuvo.
 
Taip jau nutiko, kad pasaulis prieš dešimtį amžių apie Lietuvą sužinojo ne pačiomis geriausiomis aplinkybėmis. Tiesiog vieni žmonės, kurie tada gyveno šiandienės Lietuvos teritorijoje, nužudė kitą žmogų, kuris čia nešė savo tikėjimą.
 
Taip, tai buvo šventasis Brunonas, po kurio mirties, kaip pasakytume dabar, Lietuvos vardas tapo žinomu platesnei pasaulio visuomenei. Vienuolis benediktinas, imperatoriaus kapelionas, misijų arkivyskupas, kilęs iš saksų didikų šeimos. Žmogus, kuris paliko tarnystę Romos dvare ir tapo vienuoliu.
 
Rytoj mums gali tekti pasiryžti paaukoti pakankamai sotų ir patogų gyvenimą vardan savo tikėjimo, vardan savo tiesos ir įsitikinimų. Tėvynės ir savo valstybės vardan. Kai net netikram pavojui pasirodžius, dalis nenubėgtų link Lenkijos, o tikram atėjus, sugrįžtų ginti Lietuvos iš nuolatinės drėgmės, rūko ar skanių mandarinų valstybių.
 
Ar pajėgsime? Privalome pasakyti - taip. Nepaisant to, kad tūkstantis metų mus išmokė racionalumo. Per šimtmečius įsitikinimus keitė įsiteikimas, o principus - prisitaikymas. Tam atsispirti gali tik labai stiprus žmogus. Nes aukodamas savo buitį bei pasirinkdamas būtį, pasmerki save laikui, po kurio ir pats tapsi auka.
 
Tokia auka tapo ir žmogus, nešęs savo tikėjimą. Ir galbūt Lietuva tada tik atsitiktinai atsidūrė jo kelyje. Bet jam nebuvo svarbu teritorija ar konkreti gentis: jis tiesiog nuoširdžiai tikėjo tuo, ką darė. Žinojo, kad tai pavojinga, bet nepasitraukė.
 
Dabar tylomis paklauskime kiekvienas savęs: o ar aš taip galėčiau? Ar eičiau į mirtį dėl savo tikėjimo? Tikėjimo idėja, tiesa ir teisingumu? Tikėjimo valstybe ir Tėvyne?
 
Esu tikras, jog prieš atsakydami į šį klausimą, pagalvosite: o ar aš turiu pakankamai pasitikėjimo jos valdžios sprendimais ir jos galimybėmis suprasti, įvertinti bei išspręsti visuomenės problemas, taipogi pateisinti jos pamatuotus lūkesčius?

Bet neturėtume taip galvoti. Nes tikėjimas valstybe ir Tėvyne turi būti gerokai stipresnis, negu tikėjimas partijomis, vyriausybėmis, ministrais, prezidentais ar televizija. Nes šiandien valstybei ir jos žmonėms reikia tikro, o ne fasadinio ar butaforinio tikėjimo jos institucijomis, reikia tų institucijų galimybių operatyviai ir tinkamai reaguoti į pačius netikėčiausius dalykus.
 
Valstybės saugumas ir saugumas valstybėje - ar šie dalykai šiandien pakankami? Atrodo tarsi žodžių žaismas, bet iš tiesų jie talpina labai daug: lėktuvus virš Baltijos jūros ar Čepkelių raisto, svetimą kalėjimą mūsų šalyje ir mirtin automobiliu vežamą merginą. Ar valstybė pajėgi apsiginti nuo išorinio įsikišimo į jos vidaus reikalus, o jos institucijos gali apginti šalies piliečius nuo išsigimėlių atsiradimo, kad paskui nereikėtų baisėtis jų siautėjimo padariniais?
 
Tai dalykai, dėl kurių man skauda ir apie kuriuos nutylėti, manau, neturėčiau. Nes tai dalykai, kuriuos, tikiuosi, bent jau panašiai vertina daugelis Lietuvos žmonių. Nes mes šiandien privalome pakilti ne savo tankais, lėktuvais ar kitomis ugnies ar priešo sulaikymo sistemomis, bet pirmiausiai savo dvasia. Pakilti ir atsistoti Tėvynės sargyboje kaip jos žmonių gyvenimo kokybės ir saugumo garantas. Kaip politinė jėga, kuri geba ne tik pakalbėti, bet ir padaryti.

Brangūs bendražygiai,
 
Privalome įtikinti Lietuvą, kad mūsų partijos pasiūlyti sprendimai stiprinti vietos savivaldą yra geriausi, o mūsų kandidatai į savivaldybių tarybų narius bei kandidatai į merus sugebės tuos sprendimus įgyvendinti.

Kad mes savo partijoje labai aiškiai pasisakome už tautiškumo, patriotizmo ir tiesioginės demokratijos principais grindžiamos valstybės modelį. Daugiau pasididžiavimo savo valstybe, tauta ir geriausiais jos žmonėmis - štai vienas iš mūsų siekių, kuriuos privalėsime įgyvendinti.

Gal kosmopolitams ir kitiems įvairiais tarptautiniais žodžiais pasivadinusiems tai ir nepatinka, bet mes buvome, esame ir būsime už tautų Europą, bet ne beveidę sąjungą.

Už principus tarp valstybių ir jos piliečių, kurie buvo įvardinti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu: „Laisvė, lygybė, brolybė!". Už anų laikų muškietininkų šūkį - „Vienas už visus, visi - už vieną!".

Toks turi būti tikrasis Europos solidarumas ir jo mes sieksime visuose valdžios ir valstybės lygiuose.

Visada pasisakėme už tautų Europą, kiekvienos valstybės kuo didesnį savarankiškumą, patriotiškumą, kurį kai kas netyčiomis, o gal kaip tik - tyčia - painioja su nacionalizmu.

Kad ir kiek bepainiotų, būtent už tautų Europą, o ne bedvasę sąjungą ir šiuose rinkimuose pasisakė daugelio bendrijos valstybių piliečiai. Praėję Europos Parlamento rinkimai aiškiai parodė, kad pusę milijardo gyventojų turinčiai bendrijai reikia anaiptol ne biurokratinių sprendimų apie daržovių ilgį ar plotį. Šiandien kaip niekad būtini sprendimai dėl visai kitokių dalykų ir geriausiai tai iliustruoja taikai ir visuomenės gerovei grasinantis per antrą šimtmetį pats pavojingiausias kruvinas politinis ir ekonominis konfliktas Europoje.

Pasakysiu dar daugiau: Europoje prasidėjo karas. Kiekvienas tai jaučiame širdimi, tik ne kiekvienas dar išdrįstame tai pripažinti. Saugomės. Kaip senovės genties žmonės, kurie neminėdavo mirties vardo, tikėdamiesi, kad tada ji neišgirs ir neateis.

Iš tiesų prasideda Europos valstybių sienų perdalijimas, ir pasaulio politikai, tarp jų ir mes, būsime neverti nė cento, jeigu nesugebėsime šito sustabdyti. Ne strategijomis, ne pasipiktinimais, ne durų trankymu ir skersvėjo kėlimu namuose, kuriuose rusena prie krosnies iškritusi žarija, bet kietu ir diplomatišku žodžiu, juo parodant ir valstybės nepriklausomybę, ir jos galimybes ieškoti bei atrasti sąjungininkų.

Mielieji,

Verslo ir ekonomikos procesus išmanantys žmonės nuogąstauja, kad euro zona nėra tokia stipri, kaip viešai pateikiama, bijo ekonomikos nuosmukio. Kaip labai rimtus rizikos faktorius jie įvardija kitais metais finansų rinkose greičiausiai kilsiančias palūkanų normas, geopolitines grėsmes dėl ginkluotų konfliktų Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Nuo kitų metų Lietuva taip pat ateina į euro zoną. Būtent tą zoną, kurios nuosmukio ir baiminamasi. Čia, kaip pragaro katilo dugne, pulsuoja labai daug nestabilumo ir problemų, galinčių į paviršių iškilti pačiu netikėčiausiu metu. Esu įsitikinęs, kad sprendimas nuo 2015 metų Lietuvai įsivesti eurą nebus naudingas šalies žmonėms ir verslui ir, Dieve duok, kad jis neatsigręžtų didžiuliais nuostoliais jau pačiu artimiausiu metu.

Yra ir kitas šio reiškinio aspektas: valstybė atsisako dalies savo savarankiškumo ir nepriklausomybės, tačiau referendumas dėl tokios sprendimo surengtas nebuvo, nors šiuo atveju jis privalomas pagal Konstituciją. Bet ar kojas į ją kai kurie asmenys valosi pirmą kartą?

Valstybės ir piliečių savarankiškumas yra viena būtinų sąlygų tam, kad valstybė apskritai būtų. Šiandien susiklostė paradoksali situacija: kuo daugiau apie tą savarankiškumą kalbama, tuo jo lieka mažiau. Akivaizdus šito pavyzdys - savivalda Lietuvoje.

Kuri savivaldybė iš tiesų gali užsiimti savivalda, jeigu pagal ydingą praktiką didesnė savivaldybių biudžetų dalis formuojama Vyriausybėje, Seime ar ministerijose? Jau nekalbant apie tai, kad Lietuvoje nėra municipalinių mokesčių - vieno iš svarbiausių savivaldybių savarankiškumą įgalinančio finansinio instrumento. Aš nesiūlau jo įvesti kaip dar vieno naujo mokesčio, didinančio visuomenės mokestinę naštą. Tiesiog reikia iš esmės peržiūrėti visą mokesčių sistemą ir joje esančius mokesčius sureguliuoti taip, kad atsirastų paskatos investuoti į verslą, darbo jėgą, paskatos tų mokesčių neslėpti ir juos teisingai perskirstyti.

O Europos Sąjungos paramos skirstymas? Vietos savivaldai ir regionams - mažiau kaip 15 procentų, kai tuo tarpu Lenkijoje savivaldybininkai regioninės plėtros projektams gauna apie 33 procentus visos valstybės gaunamos ES paramos.

Jūs puikiai žinote partijos programines nuostatas dėl Lietuvos savivaldos. Aš tik trumpai apsistosiu prie keleto dalykų, apie kuriuos jau užsiminiau partijos tarybos posėdyje lapkričio pabaigoje.

Jeigu Lietuvos politinės partijos pagaliau išgirdo mūsų programinį pasiūlymą tiesiogiai rinkti merus, (tiesa, tam reikėjo daugiau kaip dešimties metų), drįstu pasiūlyti ir naują idėją. Ji taip pat yra arti žmonių - rinkėjams turi būti suteikta reali galimybė tiesiogiai išrinkti kiekvieną vietos politiką.

Šiuose rinkimuose gyventojai tiesiogiai išrinks merą iš šešių-septynių (kai kur daugiau, kai kur mažiau) kandidatų. Siūlyčiau, suskirsčius rinkimų apylinkes pagal tarybos narių skaičių, tiesiogiai rinkti ir konkretų tos apylinkės atstovą.

Taip, o ne pagal sąrašą išrinkti tarybos nariai būtų atskaitingi ne tik juos iškėlusioms politinėms jėgoms, bet ir konkrečios vietovės gyventojams.

Suprantama, kad tai nėra įgyvendinama šiuose rinkimuose. Bet tai gali būti kertinis mūsų rinkimų programos akmuo. Ant kurio bus nuolat matomas „tvarkiečių" siekis kiekvienam visuomenės nariui suteikti galimybę išsirinkti jam labiausiai priimtiną valdžios atstovą.

Dar vienas dalykas, kurį būtų galima įgyvendinti jau kituose savivaldos rinkimuose - tiesioginiai seniūnų rinkimai. Tą dalyką mes akcentavome ankstesnėse rinkimų programose, akcentuojame ir šioje. Nereikia jokios demokratijos įtvirtinimo programos valstybėje. Tiesiog priartinkime vietos valdžios atstovus prie konkretaus žmogaus ir reikalaukime atsakomybės iš vienų bei įvertinkime pagrįstas ir argumentuotas kitų pretenzijas.

Kalbėdami apie šiuos svarbius savivaldos aspektus, rinkimų kampanijoje privalome nepamiršti ir dar vieno itin svarbaus dalyko - mūsų siūlymo perpus mažinti Seimo narių skaičių ir už kandidatus balsuoti tik tiesiogiai vienmandatėse rinkimų apygardose.

Sumažinę Seimo narių iki 71 bei pertvarkę įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų sistemą, žengtume rimtą žingsnį konstitucinės reformos link. Tai didintų politikų asmeninę atsakomybę už priimamus teisės aktus. Sutikite, kad šiuo metu yra absoliučiai nenormalu, jeigu įstatymas priimamas posėdyje dalyvaujant trims dešimtims Seimo narių.

Gerbiami Kongreso dalyviai,

Leiskite pasidalinti mintimis, kaip partijai sekėsi įgyvendinti savo programinius dalykus dvejus metus dirbant valdančiojoje koalicijoje.

Ne viskas, ką planavome ir ko siekėme, pavyko. Ir dėl objektyvių, ir dėl subjektyvių priežasčių. Tenka apgailestauti, jog koalicijos partneriams neįrodėme, kad būtina skelbti referendumą dėl euro įvedimo Lietuvoje. Tautos teisė apsispręsti šioje vietoje yra šventa ir jos nereikėjo uzurpuoti. Aktyvesni galėjome būti ir referendume dėl žemės pardavimo užsieniečiams.

Esu tikras, kad nereikėjo skubėti į prieškrizinį lygį gražinti teisėjų, seimūnų ir valdininkų atlyginimus. Pasisakėme, kad pirmiausiai reikėtų kompensuoti per krizę konservatorių ir liberalų žmonėms atimtą pensijų dalį. Galime pasidžiaugti tuo, kad pagaliau mūsų pasiūlymai išgirsti ir neteisėtai sumažintoms pensijoms kompensuoti kitų metų biudžete numatyta beveik 200 milijonų litų.

Siekėme, kad gerokai daugiau lėšų būtų skiriama neformaliam moksleivių ugdymui. Tas pasiūlymas kitų metų biudžete įgavo realų skaičių - 15 eurų vienam moksleiviui per mėnesį.

Pasiekėme, nors ir ne tiek, kiek norėjome, kad būtų padidintas minimalus darbo užmokestis, pakiltų atlyginimai policijos pareigūnams, kultūros darbuotojams. Būtina toliau didinti ir pensijas. Manau, kad valdančioji dauguma tokiam sprendimui pritars.

Nuolat turime kalbėti ir apie mūsų pasiūlytą idėją dėl vieningo minimalių pajamų kriterijaus visoje Europos Sąjungoje. Noriu pasidžiaugti, kad ji susilaukė pritarimo ne tik valdančiosios koalicijos Politinėje taryboje, bet ją jau svarsto įvairias Europos valstybes atstovaujantys Europos Parlamento nariai.

Prieš keletą savaičių už mano ir frakcijos EFDD kolegės Lauros Agea iš Italijos pasiūlytą rezoliucijos pataisą, kurioje įrašyta, kad visoje Europos Sąjungoje būtų nustatytas minimalių pajamų dydis vienam asmeniui, balsavo beveik du šimtai parlamentarų, atstovaujantys daugiau kaip septynių Europos Sąjungos valstybių piliečius.

Tai, kad mūsų siūlomos idėjos vis labiau priimtinos visuomenei, iliustruoja ir pastaraisiais metais rinkimuose gaunamas visuomenės pasitikėjimo mandatas. Pakankamas rinkėjų pasitikėjimas 2012 metų Seimo rinkimuose leido mūsų partijai tapti sudėtine politinės daugumos dalimi, užimti Seimo pirmininko pavaduotojo, ministrų bei viceministrų postus.

Noriu priminti ir šių metų pavasarį įvykusius rinkimus į Europos Parlamentą. Juose už partiją pasisakė daugiau kaip 160 tūkstančių rinkėjų. Tai gerokai kaip dvigubai daugiau negu 2009 metų rinkimuose į Europos Parlamentą.

Vadinasi, esame gerame kelyje, siūlome teisingas ir visuomenei priimtinas programines nuostatas. Tad išeidami į savivaldos rinkimų tiesiąją 2015 metų kovo 1 dieną, jau pradėkime galvoti apie 2016 metų Seimo rinkimus.

Vienas iš svarbiausių aspektų - užtikrinti galimybes visuomenei pasiūlyti geriausius, teisingiausius ir labiausiai reikalingus sprendimus dėl Europos Sąjungos paramos panaudojimo visuomenės reikmėms 2014-2020 metų finansiniu laikotarpiu. Kad tie projektai ne tik kurtų gražesnę aplinką, bet ji taptų ir saugesne. Kad investicijos įgalintų taupyti gamtos bei energijos išteklius. Projektai turi būti orientuoti į naujų darbo vietų sukūrimą ir esamų išlaikymą. Kartu su investicijų atėjimu, turi ateiti ir gerokai teisingesni progresiniai ir daugiau savarankiškumo savivaldybėms iš tiesų suteikiantys municipaliniai mokesčiai. Dar kartą pabrėžiu - visa mokestinė reforma turėtų būti daroma nedidinant mokestinės naštos nei verslui, nei gyventojams, paliekant dabar esančią mokesčių naštą, ją tiesiog perskirstant tarp atskirų mokesčių.

Kaip apie svarbius programinius siekius artimiausiais metais privalome kalbėti apie kapitalo investicijoms atvirą Lietuvą, palankų valstybės požiūrį į potencialius darbdavius.

Tačiau aš niekada nesutiksiu, kad pavojingam ar visuomenei nepriimtinam verslui žibėtų žalia šviesa. Čia aš turiu omenyje įvairiausius ketinimus tai vienoje, tai kitoje Lietuvos vietoje, apeinant aukščiausius aplinkosauginius reikalavimus, statyti paukštininkystės ar gyvulininkystės kompleksus, siurbti skalūnų dujas.

Buvau esu ir visuomet liksiu prieš pastangas dabartinėmis technologijomis, kurios nėra pakankamai saugios, bandyti išgauti minėtas dujas, taip rizikuojant užteršti Lietuvos žemės gelmes. Ir šiuo atveju nereikia pasakoti, kad skalūnai yra vienas iš energetinės nepriklausomybės veiksnių. Nes tada visuomenei kils klausimas: o kam tada reikėjo milijardus kainuosiančio dujų terminalo, jeigu ketiname skalūnų naftą siurbti? Galų gale ir be jos žemės gelmėse, geologų paskaičiavimu, dar yra kitokio turto už maždaug 50 milijardų litų, kurio bent dalį jau šiandien galima saugiai išgauti.

Švarus Lietuvos oras, graži jos gamta ir žmonių sveikata, jų savijauta yra gerokai svarbiau negu vienas ar kitas milijonas už naftą arba skalūnus. Vieną kartą reikia nustoti į viską žvelgti tik per naudos prizmę.

Reikia pradėti kalbėti ir apie dvasios dalykus, kurie dažnai prarandami, be atvangos kuriant pelno ekonomiką. Pradėti nuo savitarpio pagarbos ir pagalbos turinčiam mažiau žinių ar gebėjimų. Patarti einančiam pirmus žingsnius verslo keliu, o ne rašyti anoniminį skundą mokesčių inspekcijai. Kad vyro sesers antros eilės pusbrolio būsimą konkurentą uždusintų.

Mielieji,

Stovime ant naujos ribos krašto - vienoje pusėje kelias į dvasingumą, kūrybą ir mokslinį potencialą, kuris nuteikia meilei ir atjautai. Kitoje - kelias į materialumą, kuris sukuria galią valdyti ir viešpatauti.

Kurį pasirinksime ir kur nueisime, jeigu pasirinksime ne tą?

Neremkite tų šalių kariuomenių, kurios planuoja mums pakenkti, neduokite ginklų komunistams, netiekite bombų Viduriniesiems Rytams" - prieš gerą pusšimtį metų sakė Amerikos prezidentas Džonas Kenedis.

Ar nepamirštamas jo perspėjimas šiandien, kai pirmenybė teikiama materialumui -
kaip ekonomikos varikliui, kaip gerovės ir aprūpinto gyvenimo garantui? Kai didesnio bendrojo vidaus produkto siekiama ne tam, kad žmonės jaustųsi saugūs ir laimingi, o kad valstybės dominuotų viena prieš kitą? Kai turėdami galimybę įsigyti vis daugiau materialių vertybių, vis labiau ilgimės padorumo, garbingumo, meilės ir atjautos?

Kaip prisiversti neužgniaužti to ilgesio? Mat išsiskirdami iš kitų, skubančių, imančių, siekiančių praturtėjimo net mirties kaina ir galvodami apie dvasinius dalykus, daugeliui aplinkinių galime pasirodyti ne tik įtartini, bet ir pakankamai kvaili ar negabūs.

„Pirma jie į tave nekreipia dėmesio, tada jie iš tavęs juokiasi, paskui ima su tavimi kovoti, o tada tu laimi", - taip yra pasakęs Mahatama Gandi.

Prisiminkime tai, pasitikdami didžiąsias metų šventes, prisiminkime tai ruošdamiesi rinkimams ir dar labiau prisiminkime tai, tapę išrinktais. Eikime pas žmones su meile, kalbėkime su jais nuoširdžiai ir dirbkime jiems garbingai.

Tikėjimo mums visiems. Telydi jis mūsų kasdienes mintis ir darbus.

Gražių Kalėdų. Laimingų ir taikių artėjančių Naujųjų metų!

Partijos Tvarka ir teisingumas informacijos centras

http://www.tvarka.lt/index.php?id=8614

2014-10-31

TOKĮ JĮ – BRONIŲ KINDURĮ – PAŽINOJOME...

In Memoriam

IŠLYDĖJUS BENDRAŽYGĮ ANAPILIN





 

Raimonda Karosaitė,
Partijos Tvarka ir teisingumas
Senamiesčio sk. pirmininkė








 

 



 




Tokį jį – Bronių Kindurį – pažinojome...

Šiemet atšventęs 70-metį, saulėtą praeitą šeštadienį (2014-10-25) namo" iškeliavo partijos Tvarka ir teisingumas Vilniaus Senamiesčio skyriaus narys Bronius Kindurys.

                         



Bronius Kindurys


                              Bronius Kindurys, visi pritars, kas jį pažinojo spalvinga asmenybė. Ir gyvenimas jo kaip ir jis pats egzotikos nestokojo. Žinoma, ne iš lengvųjų buvo...
 
                              Gyveno jis Dzūkų gatvėje, Vilniaus Naujininkuose, gražiame gamtos kampely. Nuosavame, motinos jam paliktame name, kuriame nuo mažens augo.
 
                            Buvo jis didis lietuvninkas, mokėjo tarmiškai (aukštaitiškai) utaruoti, nepamiršdavo vis aplankyti Ignalinos krašto, kur jo tėvas dirbęs, kur jis pats buvo gimęs. Tamsus gymis ir neįprastas lietuviui temperamentas rodė jį turint ir kitokio kraujo (mamos tautybės net paklaustas neatskleisdavo). Ne vienas vilnietis jį pažinojo kaip Čigoną.
 
                           Ir pilnas jo buvo, kaip sakoma, visas Vilnius. Bronius labai mėgdavo puoštis įmantriausiais apdarais, nešiodavo skrybėles, kurios jam iš tikrųjų labai pritikdavusios, o žygiuodavo pasiramsčiuodavęs antikvarine (taip pats sakydavo) medine lazdele, nors buvo toks žvitrus, kad pasiramščuoti jam niekuo nereikėdavo. Lazda buvo tapusi neatsiejama jo stiliaus ir įvaizdžio dalimi.


                          B. Kindurys laikė ir vadino save darbo žmogumi, žiemą vasarą nenešiojo pirštinių, tačiau į gatvę neišeidavo be auksinių papuošalų (žiedų ir grandinių).

                          Labai norėdavo būti susibūrimų siela, centrine figūra, vesti paskui save žmones (mokykloj bent iš klasės pamokų metu). Ragavo kalinio duonos, pergyveno sunkią ligą.

                         Nei muzikos, nei aktorystės niekada nierkur nesimokė. Bet turėjo klausą. Buvo žinomas kaip vienas iš dviejų grupės Diedukai" narių. Turėjo tos grupės atliekamų įrašų, jais didžiavosi.






                         Bronius mėgo fotografuotis. Ir buvo tikrai labai fotogeniškas. Nuolat filmuodavosi Lietuvos kino studijos ir kitų šalių ten filmuojamų kino juostų masinėse scenose, turėdavo ir epizodinių vaidmenų. Truputį ten užsidirbdavo bei labai mėgaudavosi, Facebook tinkle įvardindamas save aktoriumi. Ir tapo aktoriumi: masinėse scenose jį i pastebėjo filmo "Zero II" kūrybinė komanda, pasiūliusi ginklų pardavėjo vaidmenį. Tokį pat vaidmenį B. Kindurys kūrė ir "Redirected / Už Lietuvą!" filme režisierius E. Vėlyvis specialiai jam sukūrė šį vaidmenį.

                     Turėjo prekybininko sielą (pasakojosi, kad dar negimęs, o jau keliavęs su mama į Rygos turgų). Ir Stoties, ir sendaikčių turguje jausdavosi kaip žuvis vandeny. Greitai skaičiuodavo.

                       Turėjo auksines" rankas, ne vienam jomis yra pagelbėjęs. Galėjo pataisyti automobilį ar laivą. Galėjo pastatyti židinį...

                       Svarbi jam buvo šeima. Ypač vertino vyro asmenį šeimoje, gerbė savo tėvą ir save kaip tėvą. Prižiūrėjo, ligino ir išlydėjo Anapilin dar gana jauną motiną. Niekaip nesugebėjęs atleisti žmonai, trijų jo vaikų motinai, už tai, kad jį paliko, nuolat sirgo" dėl savo sūnų ir dukters . Ypač išgyveno dėl vyresnėlio ligos, didžiavosi jo atžalomis...

                      Įstoti į partijos Tvarka ir teisingumas Senamiesčio skyrių Bronių Kindurį rekomendavo jo gatvės kaimynas Viktoras Kudriavcevas, bendradarbis iš Kino studijos periodo Gediminas Malinauskas.

                      Bronius buvo didžiulis Lietuvos bei mūsų partijos patriotas. Mėgdavo save vadinti propogandistu. Labai vertino partijos pirmininką Rolandą Paksą. Neabejojo, kad tasai kažkuomet vėl taps Lietuvos Prazidentu (buvo susapnavęs ir tuo sapnu giliai tikėjo).

                      Br. Kindurys A.T.A aktyvus Senamiesčio skyriaus narys, atvedęs į partiją Tvarka ir teisingumas ne vieną naują narį. Jau pirmųjų rinkimų metu, kuriuose jis atstovavo kaip rinkiminės komisijos narys, jo apylinkėje buvo daugiausiai balsuojančiųjų už mūsų partiją. Mat Bronius buvo labai komunikabilus, mėgo bendrauti su žmonėmis, nepatingėdavo jiems išaiškinti savo pažiūrų, kurias karštai mokėjo apginti, tuo patraukdamas kitus į savo pusę. Visuomet buvo aktyvus, surinkdavo daug palaikančiųjų balsų.
 
                           Bronius turėjo jaunatvišką sielą, labai mėgo bendrauti su jaunais žmonėmis. Mėgo su jais fotografuotis ir filmuotis. Daug laiko praleisdavo socialiniame tinkle Facebook", aktyviai dalyvaudamas pašnekiuose, aršiai kritikuodamas ne taip mąstančius, įnirtingai gindamas savąją tiesą.

 

Toks jis buvo...

 
Ir - išėjo, nesulaukęs 70-ųjų Vėlinių.
Bronius labai mėgo muziką. Egmilės eiles Ruduo vis toks pat" skiriame Broniui. Būtų jam patikę...

KOL ŽAVIMĖS RUDENS SPALVOMIS - GYVENAME ... 
 





 
 
                            
 

2014-10-29

GINTARINĖ ELEGIJA

taip pavadintas vakaras, įvykęs šių metų spalio 19 dieną 15 valandą partijos Tvarka ir teisingumas Vilniaus skyriaus patalpose Vrublevskio 6, Vilniuje. Renginio iniciatorius - partijos Tautinių mažumų komitetas (pirmininkė Nina Šesternikova).

 
Raimonda Karosaitė,
partijosTvarka ir teisingumas
Senamiesčio skyriaus pirmininkė

 

                        Koks puikus paveikslas, tikriausiai pamanysite, žvelgdami į prieš akis štai atsiveriančią spalvingą miesto (greičiausiai – Lietuvos laikinosios sostinės - Kauno) panoramą. Tačiau būsite suklydę: šis paveikslas, kurio autorius Vladimiras Kasatkinas (Kauno panorama, drobė, aliejus, 72x92, 1982) – tapo almanacho, demonstruoto tądien vilniečių „tvarkiečių“ partijos būstinėje, viršeliu.

                      Almanacho  leidėjas - Kauno G. Deržavino rusų literatūros klubas. Vilniečiams šį leidinį pristatė jo sudarytojas - klubo prezidentas Galim Sitdikov.
 

Kalba Kauno G. Deržavino rusų literatūros klubo prezidentas Galim Sitdikov. Klausosi – vakaro vedėja Valentina Jekateriničeva (Fatejeva).
             
 
                     G. Deržavino rusų literatūros klubas įsikūrė Kaune, kaip papasakojo jo prezidentas, prieš septynerius metus. Vienija – Lietuvoje ir užsienyje gyvenančius neprofesionalius literatus, mylinčius rusų kalbą ir ja kuriančius (poetus, prozininkus, literatūrologus). 2013 metais išleistas jų kūrybos almanachas - jau trečiasis šio klubo leidinys. Iš viso almanache publikuojami 76 autoriai. Šalia rusų mėgėjų literatų - ir prosesionalūs lietuvių literatai - klubo nariai ir bičiuliai.

                    Šeši almanacho autoriai tądien viešėjo ir partijos Tvarka ir teisingumas Vilniaus skyrių būstinėje.Galim Sitdikov – vienas jų.  Ir jie – ne vien rašytinio žodžio meistrai.

                   Klubo vadovas susirinkusiems vilniškiams pristatė klubo sekretoriaus pareigas einančią Rimmą Kazėnienę (Achmetovą), kuri visuomet aktyvi kultūrinėje – muzikinėje klubo veikloje. Lygiu jaunatvišku balsu Rimma padovanojo klausytojams šešis nuostabius romansus.
 

 

                      Muzikos ir poezijos popietę sostinėje, kaip ir dera, pradėjo vilnietis. Igoris Abetkovskis atliko net šešetą kūrinių - nesenstančias nepaprasto grožio dainas, kurių žodžiai – širdingi intymūs tekstai, amžini kaip pasaulis, sukurti garsių pasaulio poetų. Tai didžiųjų operinių atlikėjų repertuaras. Dainininkas – ne profesionalas, tiesiog per 30 metų dainavęs  tuometės Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamyklos chore. „Tvarkiečių“ būstinėje tą popietę I. Abetkovskis dovanojo susirinkusiesiems nepaprasto grožio poezijos žodžius bei juos atitinkančias arijas, romansus, neapolietiškas dainas.

                    Jaukiai atrodė rimtas dainas traukiantis žilagalvis, kuriam akomponavo pianinu jaunas studentas. Ant pianino žydėjo astros, kvepėjo obuoliai.
 

 
 
                    Vedančioji atkreipė dėmesį, jog šis renginys vyksta ypatingą dieną, t.y.,  spalio 19-ąją, apie kurią visi čia susirinkusieji rusakalbiai mena iš istorijos (kažkada pats A. Puškinas, dar licėjaus moksleivis, tądien su bendraminčiais dalyvavo kūrybos skaitymuose).

                    Gintarinis ruduo, Licėjaus diena Carskoje selo anais senais laikais... Tokia pat intymumo atmosfera susikūrė ir šioje erdvėje tądien. Vakaras buvo sklidinas meilės žodžių bei tylaus gėrio, gyvenančio juos skaitančiųjų bei atliekančiųjų širdyse.

                    Eiles nuolat keitė muzika.

                    Šalia subrendusio akordeonininko stojo žydinti moteris su smuiku. Ekspromtu jie užpildė „muzikinę pauzę“ : smagu buvo matyti kaip kartkartėm besišypsanti smuikininkė palinksta prie žilagalvio partnerio, tyliai paprašydama pakartoti nuotaikingą muzikos frazę.
 

Nuotaikingieji vilniečiai: Larisa Semigrejeva (smuikas) ir akordeonininkas  Georgijus Fardzinovas
 
 
Ekspromtui tuomet pakilo ir Jevgenija Borisova – viešnia iš Kauno – A. Achmatovos eilėraštį perskaityti...

 

Paskutinė sėdi Jevgenija Borisova (kartu su savo tėveliais). Ilzver Vazinov – taip pat Kauno G. Deržavino rusų literatūros klubo paskutiniojo almanacho dalyvis.



                    Popietę sumanė ir vedė filologė Valentina  Jekateriničeva (Fatejeva). Ji – poetė ir prozininkė, vertėja. Paklausta apie titulus, linkusi buvo juos nutylėti. Ir tai, kad pati iš garsiosios rusų Jekaterinos II giminės yra kilusi, taip pat ilgus metus tylėti buvo įpratusi.Vienu tepasididžavo, kad jos tėtis, kažkuomet (gūdžiais 1954-aisiais) iš Maskvos į Lietuvą atsiųstas, net  ketvertą metų turėjo garbės statyti Šiaulių miestą. Nusipelniusio Lietuvos statybininko vardą nešiojo...

                    Valentina skaitė A. Puškino, A. Bloko, I. Severianino, A. Achmatovos, M. Cvetajevos, A. Tarkovskio eiles.
 


„Gintarinės elegijos“ liudytojai: svečiai su šeimininkais. Centre – Nina Šesternikova, Kauno G. Deržavino rusų literatūros klubo paskutinįjį almanachą laiko partijos Tvarka ir teisingumas Vilniaus Senamiesčio skyriaus pirmininkė Raimonda Karosaitė.
 

2014-10-08

SVEIKINAME SPALIO MĖNESĮ GIMUSIUS

SVEIKINAME 
partijos Tvarka ir teisingumas Vilniaus Senamiesčio skyriaus narius,
gimusius SPALIO mėnesį:

Jeleną Kalonienę
Janiną Bajoriūnienę
Rimantą Gleiznį
Darių Pumputį
Valerijų Voiniuš
Reginą Blėkaitę
Vytą Juščių
Henriką Martuzevičių
Marijoną Kasperaitienę
 

 

 


 

 

 

MIELIEJI,

 
Lai Gimtadienio šventė atsiveria Jums
naujomis galimybėmis,
sėkme asmeniniame ir politiniame gyvenime!
 
Pagarbiai –
RAIMONDA KAROSAITĖ,
partijos Tvarka ir teisingumas
Vilniaus Senamiesčio skyriaus pirmininkė 
 
 

2014-03-11

Sveikinimas

MIELIEJI,

vienybe ir ryžtu,
per nelengvus išbandymus ir skaudžias pamokas,
didžiąją Kovo 11-ąją pasiekėme laisvę.
Didžiuokimės ja, mylėkime ir stiprinkime vienas kitą,
būkime kartu savo šalyje.

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO DIENOS PROGA –
Raimonda Karosaitė,
Partijos Tvarka ir teisingumas
Vilniaus Senamiesčio sk. pirmininkė

2014-02-16

LAISVĖ

Nepaimsi nepakelsi neparodysi
nepavalgydinsi jos ir nepagirdysi
ne valiavimuos ne šūkiuose ne odėse
mūs atodūsiuos ji matosi ir girdisi
                            Justinas Marcinkevičius

Vasario 16-osios - Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga -
linkėdama laimės savam krašte

Raimonda Karosaitė,
TT Senamiesčio sk. pirmininkė